„Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“.

Samba kilusi iš Brazilijos, „juodžiausios“ Pietų Amerikos valstybės, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. Pats šokio pavadinimas samba reiškia „ritmiškas šokis”. Brazilijoje samba karaliauja vasario pradžioje, vykstant karnavalui. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“ - garsiausios sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo su fantastiniais drabužiais ir vis nauja choreografija.
Samba kilo iš juodaodžių Afrikos vergų ritualų, kurie vėliau buvo pagrąžinti aristokratiškomis portugalų tradicijomis. Kaip šokis ir muzikos žanras, samba suklestėjo XX a. pr., įkūrus pirmąsias sambos mokyklas, ir toliau įtakojama juodaodžių kultūros, įgavo naujų formų ir stilių ir yra šokama poroje arba solo.
Brazilijoje samba dažniausiai buvo šokama rateliais su vienu šokėju arba pora viduryje. Šiuolaikinės sambos protėvis - šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. Braziliškoji samba tapo ne tik pagrindiniu šalies simboliu, bet ir vienu žymiausių šokių pasaulyje.
1920 m. samba atkeliavo į Europą ir buvo vadinama afrikiečių - portugalų šokiu „maxixe“, tačiau greitai išnyko. 1924 m. Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti tik 1948 m, po Antrojo pasaulinio karo. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė.
Samba turi įvairių atmainų: lėtoji, karnavalo, žingsniuojanti samba ir panašiai. Jos muzikai būdingas sudėtingas ritminių akcentų piešinys. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.