"Tango - tai istorijos apie vienatvę, liūdesį, skausmą, išdavystę ir nežabotą aistrą, apie drąsą, ryžtą, nesėkmes, skurdą ir gašlumą, apie gangsterius, vagis ir žudikus, apie ispanišką aistrą

itališką garbę, prancūzišką eleganciją ir vokišką išradingumą, apie nostalgiją, išsiilgusius namų ir benamius, apie meilės nuotykius, neištikimybę ir tyrą meilę…" (Eduardo Gimenez)
Pirmasis tango maždaug prieš 150 metų atsirado viešnamiuose, kur jį šoko prostitutės, gangsteriai, žudikai ir atstumtieji. Daug metų vulgari tango poezija ir pats šokis buvo uždrausti. Tango muzikai daug įtakos turėjo iš Afrikos vergų atvežti ritmai, prancūziškosios Andalūzijos gitaros melodijos, neapolietiškos kansonetės, vokiškas akordeonas ir kiti instrumentai.
Tango susiformavo XIX amžiaus pabaigoje Buenos Airių ir Montevidėjaus priemiesčiuose, kur gyveno daugybė žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, puoselėjančių įvairias kultūras ir tikėjimus. Čia juodaodžių ir europiečių emigrantų bei vietinių žemdirbių, kartu gyvenančių viešbutėliuose su šokių terasomis, buvo kuriama tango kultūra.
XX amžiaus pradžioje tango iš priemiesčių ėmė skverbtis į centrines sostinių gatves ir greit pasiekė Montevidėjaus ir Buenos Airių šerdis. Tango sparčiai populiarėjo ir Europoje: Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Galiausiai tango šokiu, muzika ir kultūra susižavėjo visa Europos aristokratija. Šis šokis europiečiams atrodė toks patrauklus ir egzotiškas, kad jie ėmė kviesti iš Argentinos vis daugiau tango atlikėjų, šokėjų ir muzikantų.
Argentinietiškas tango savo šlovės viršūnę pasiekė 1930-50 m. Tuomet buvo tango aukso amžius, nes tango buvo labai madingas ir šokamas visame pasaulyje: Argentinoje, Japonijoje, Rusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur. Tačiau šešiasdešimtaisiais tango muzika ėmė trauktis į šešėlį, užleisdama vietą rokui, rokenrolui ir kitiems šokiams. Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tango vėl pasirodė muzikos pasaulio akiratyje.
Tango nėra ta muzika, kurią visi pamilsta išgirdę vos pirmą kartą. Pirmiausiai ją reikia pažinti, žinoti jos istoriją, tada ji tampa labiau suprantama ir artimesnė.